Bažnyčia šiandien

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia šiandien susiduria su iššūkiais, kokių nepatyrė net karų ir okupacijų metais. Nors intensyvūs sekuliarizacijos ir Europos „nukrikščioninimo” procesai neaplenkia nė vienos tradicinės Bažnyčios, LERB situacija ypatinga.

2002 metų pabaigoje Teisingumo ministerija užregistravo LERB – Unitas Lituaniae – Sinodas, kaip vaizdžiai apibūdino šviesios atminties Gintaras Beresnevičius – Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kloną. Nors toks sprendimas nesuderinamas nei su Bažnyčios tvarka, nei su Konstitucijoje apibrėžtu valstybės nesikišimu į bažnyčių veiklą, nei tradicines religijas apibrėžiančiu įstatymu, galiausiai - ir sveiku protu, registracija nepanaikinta iki šiol. Taigi turime unikalią situaciją – dvi skirtingos bažnyčios naudoją tą patį vardą ir yra valstybės pripažįstamos tradicinėmis. Natūralu, kad nesuvokdami, kas iš tiesų vyksta susiskaldė ir tikintieji, o nemaža dalis žmonių apskritai nusigręžė nuo religijos. Apie tai, kas įvyko Bažnyčioje ir kokia galima išeitis, kalbame su LERB Sinodo kolegijos prezidente Dalia Liaukevičiene.

Neretai ši nepaprasta situacija viešumoje paverčiama labai paprasta istorija – kunigai susipešė dėl turto, ir tiek. Na, galbūt nepasidalino šlove ir įtaka. Kiek realus toks paaiškinimas?
Tokia versija dažnai pateikiama visuomenei. Ne paslaptis, kad kai kam ji labai patogi. Bandoma perkelti į buitinį lygmenį, suprimityvinti situaciją. Tuomet valdžios institucijos turi pretekstą numoti ranką – ai, jus ten pešatės, mes nesikišame. Taip išvengiama realių sprendimų.

Iš tiesų, konflikto priežastys yra giluminės, sakyčiau netgi egzistencinės. Nuo šios kovos priklauso šimtmečių tradiciją turinčios evangelikų reformatų Bažnyčios likimas. Klausimas, ar mūsų vaikai galės melstis toje pačioje Bažnyčioje, kaip jų protėviai, ar turės rinktis KITAS bažnyčias.

Na, bet juk ana pusė irgi skelbiasi esanti evangelikais reformatais…

Štai čia ir yra esmė. Jeigu jie pasivadintų tuo, kuo yra, dingtų galimybė naudotis tradicinės Bažnyčios paveldu, klaidinti tikinčiuosius, užimti nepriklausančius maldos namus. Sukurti savo tapatybę sunku, gerokai paprasčiau savintis žinomą, nors tau ir nepriklausantį vardą. Vėlgi tas pats G. Beresnevičius vaizdžiai apibūdino – atsidarai pogrindinį svarainių limonado fabrikėlį ir pavadinį Coca cola vardu. Paradoksaliausia, kad valstybė tai leidžia, ir netgi skatina. Reikia aiškiai pasakyti – tai yra kita organizacija, kitas tikėjimas. Nors jis ir turi tam tikrų išorinių panašumų, netelpa į tradicinės evangelikų reformatų bažnyčios apibrėžimą. Pateiksiu visiems puikiai suprantama pavyzdį – mūsų Bažnyčioje moterys turi labai daug teisių ir pareigų, tačiau būti kunigėmis negali. Tuo tarpų LERB - Unitas Lituaniae - Sinodas moteris ordinuoja.

Lietuvoje egzistuoja keli šimtai protestantiškų bendruomenių. Jeigu jos nepažeidžia LR Konstitucijos ir įstatymų, turi teisę gyvuoti. Tačiau niekas negali apsimetinėti tradicine Bažnyčia, tai viso labo religinė bendruomenė. Jeigu būtų panaikinta ši dviprasmybė, mes jokių pretenzijų atskilusiai nuo Bažnyčios grupei neturėtume.

Istorija sunkiai įtikėtina ir labai komplikuota. Kaip žmogui susigaudyti, kas gi vyksta. Galiausiai, kuria puse tikėti?

Norint suprasti kas įvyko, paviršutiniško požiūrio nepakaks. Reikia perskaityti nemažai dokumentų, raštų, ekspertizių. Medžiagos tikrai esama daug – tai ir Lietuvos bei pasaulio ekspertų komentarai, ir Seimo kontrolieriaus tyrimo išvados, ir teologinė literatūra, ir kai kurie objektyvūs straipsniai žiniasklaidoje. Plačiau pasidomėjus tikrai nesunku susigaudyti, koks negražus žaidimas vyksta Lietuvoje. Sutinku, žmonės užimti, neturi laiko, todėl retas ryžtasi pasigilinti. Apmaudu, kad to nedaro ir valdžios institucijos, nors turėtų. Arba iš viso nereaguojama, arba pavedama nagrinėti tiems patiems „specialistams”, kurie ir sukėlė šią sumaištį.

Vis tik turiu ir padrąsinančių žodžių. Bažnyčia gyva, kadangi kiekvienas narys yra tvirtas savo tikėjime. Jis neišsigando sunkumų, neieškojo lengvesnių kelių. Kalbėjome ir per Sinodą, jog kiekvienas žmogus yra svarbus, nuo kiekvieno mūsų indėlio priklauso, ar Bažnyčia išliks. Tas prasmės suvokimas teikia jėgų ir tvirtybės, vienija. Čia yra tikrieji Bažnyčios kriterijai, o ne tie, kuriuos mums bando primesti reformatų „klonai” ir jų „valdiški” rėmėjai. Ne populiarumas, žmonių gausa, išoriniai atributai, madų vaikymasis apsprendžia Bažnyčios egzistavimą.

Net neabejoju, kad bendromis Dievo ir tikinčiųjų jėgomis įveiksime šį išbandymą, o netikrų pranašų buvo ir bus. Tačiau anksčiau ar vėliau viskas susidėlioja į savo vietas, todėl kviečiu žmones nebijoti išpažinti, o gal ir atrasti savąjį tikėjimą.