2013-03-17

Gintaras Beresnevičius. Atsakymas dėl tradicinių bažnyčių statuso


Evangelikai reformatai Lietuvoje pagal savo doktrinos kilmę tęsia Ullricho Zwinglio ir Jono Kalvino reformacijų atšakas, suvienytas reformatų teologo ir ekumenisto Heinricho Bullingerio doktrinoje (1-sis Šveicariškas Išpažinimas, 1536 m„ Tigurino Santarvė [Consensus Tigurinus, 1549] ir Antrasis Šveicariškas Išpažinimas, Confessio Helvetica Posterior, 1566.) H. Bullingerio doktrina ir jos tąsa kanonuose tapo pagrindu, kuriuo „šveicariškąją bažnyčią" priėmė ir kiti Šveicarijos miestai, ir Prancūzijos, Škotijos, Vengrijos, Lenkijos ir atitinkamai Lietuvos evangelikai reformatai.


Būtent ši forma ir sudaro nuo Radvilų laikų, nuo XVI a. Lietuvoje gyvuojančios Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios dogmatikos esmę. Unitas Lithuaniae nėra tušti žodžiai. Ir juodžiausiai metais, ne tik Radvilų pastangų dėka, tai buvo lietuviška bažnyčia, kurioje lietuvių kalba buvo privaloma, ir kuri turėjo būtent lietuvišką savimonę, ir nuolat rėmė ir fundavo švietimą, mokyklas, vertimus į lietuvių kalbą.

Lietuvos evangelikų reformatų tęstinumą garantuoja Sinodai, šaukiami periodiškai, kurie atnaujina tęstinumą ir priimdami savo terpėn naujus asmenis, ir kurie turi teisę (drauge su Sinodo kolegija) evangelikų reformatų kanonams aiškinti. Sinodai yra aukščiausia Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios valdymo institucija. Pirmasis Sinodas sušauktas 1547 m. ir vėliau šaukti Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. Paskutinysis rinkiminis sinodas sušauktas 2001 liepą Kaune; eilinis sinodas vyko 2002 m. birželio mėn. Vilniuje. Sinodai vyko pagal visus kanonus ir tradicijas.

Tuo metu 2002 m. spalį Biržuose nutiko įvykis, kuris neturi precedento netgi margoje protestantiškų bendruomenių dalijimosi istorijoje. Buvo sušauktas „visuotinis Evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas", kuris a) apie savo sušaukimą ir veiklą neinformavo egzistuojančio Sinodo, b) kuris nuslėpė savo egzistavimą nuo Reformatų Bažnyčios, ir kaip bebūtų paradokslu, būdamas vietinis, regioninis, perėmė ar tiesiai sakant, uzurpavo, Lietuvos evangelikų Reformatų Bažnyčios vardą. Vardo uzurpavimas reiškia ir teisių, ir tęstinumo uzurpavimą.

Uzurpacija šį aktą galima vadinti todėl, kad a) mažesnė dalis veikė slapta nuo didesniosios, kuri apie jo sušaukimą bei veiklą nebuvo informuota, b) Biržuose įvykęs sinodas Teisingumo ministerijoje užsiregistravo kaip Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae vardu, neinformuodamas vardo turėtojo, atsiprašau už profanišką pavyzdį, bet sakykime tai tas pats, kas būtų, jei kokia nors kaimo svarainių limonado varykla pasivadintų Coca Colos prekiniu vardu. Tokiu atveju teismai, bausmės, sankcijos tai varyklėlei būtų katastrofiškos, jos paliestų ir Lietuvos valstybės, leidusios tokį dalyką, autoritetą. O čia - ne firmos, o religijos vardas, turintis puspenkto šimtmečio tradiciją, c) kadangi geriausias ekspertas šituose klausimuose, tai visos tradicinės Lietuvos religinės bendrijos, savo pareiškime Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei 2003 02 18 pripažino, kad Lietuvos Teisingumo ministerija įregistravo naują bažnyčią tuo pačiu, jau egzistuojančios Bažnyčios pavadinimu. Pastebėta, kad „ilgus šimtmečius Lietuvoje veikiančios Bažnyčios iki šiol nebuvo valstybės skaldomos. Religinių bendrijų, t. y. Bažnyčios naujų atskirų padalinių kūrimas Lietuvoje tradiciškai buvo Bažnyčių, o ne valstybės reikalas".

Pastebėtina, kad tai įvykis, neturintis precedento - po raštu pasirašė visų religinių bendrijų atstovai, ir netgi tų, kurios ypač vengia bet kokių bendrų pareiškimų su kitomis. Visos jos tai darė po konsultacijos su užsienyje esančiais savo centrais.

Noriu pasakyti, kad jei šis Pareiškimas būtų adresuotas ne mūsų valdžiai ir vyriausybei, o Briuseliui ar Strasbūrui ar Jungtinėms Tautoms, jis būtų kelioms dienoms pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre kaip beprecedentinis teisiško aklumo ir beje beprecedentinio bendradarbiavimo tarp konfesijų atvejis. O beprecedentinį atvejį gali išprovokuoti tik precedento neturinti situacija, kuri ir yra Lietuvos Evangelikų Reformatų (Unitas Lithuaniae) „klonavimo" atveju.

Skaidymasis yra natūralus protestantizme, ir jis vyksta, tačiau per ilgus amžius dar nebuvo atsitikimo, kad atskilusi dalis pasivadintų tos dalies, nuo kurios ji atskyla, vardu, nepridedama „naujoji", „regioninė", „Šv. Dvasios", „apaštališkoji" - nesvarbu kokių, bet vardų, liudijančių, kad ji nėra ta pati tradicinė bendruomenė, o tokia, kuri išsiskiria ir todėl atsiskiria dėl tam tikrų sumetimų (naujai atsiradusios dogmatikos, lokalinių ypatumų, charizminės pakraipos ir pan.) Niekur skaidymasis nevyksta tokiu būdu. Teisingumo ministerijos pareiga buvo atitinkamai bent jau informuoti tradicinę bažnyčią, kad ji jau klonuota.

Visi teisingumo ministerijos pareigūnų pasiteisinimai dėl registracijos nekalba apie faktą, kodėl naujieji evangelikai reformatai registruoti ne kaip tradicinės konfesijos dalis, o kaip pati tradicinė konfesija. Lygiai taip pat hab. dr. Ingė Lukšaitė savo paaiškinimuose nenurodo, kada ir kur buvęs toks precedentas. Kur ir kada - ne evangelikai reformatai skyla - o kur abi atskalos toliau gyvuoja tuo pačiu vardu? Tokio dalyko nėra nė Teisingumo ministerijos atsakyme nurodomu Nyderlandų evangelikų reformatų skilimo atveju. Teisingumo ministerijos atsakyme kalbama kad ji įformino realų faktą, būtent, kad „egzistuoja dvi tradicinės religinės bendrijos vienos tradicinės evangelikų

reformatų konfesijos viduje". Tačiau vis dėlto yra kitaip - ministerijos dėka egzistuoja „dvi vienai ir vienintelės tradicinės konfesijos". Teisingumo ministerija galėjo atkreipti dėmesį, kad skilusios bendrijos nevadinamos toliau tuo pačiu vardu. Ji tiesiog neįregistravo realaus skilimo fakto. Ji įregistravo - maždaug - du Romos popiežius.

Hab. dr. Ingės Lukšaitės Paaiškinime kalbama apie tai, kad sinodai aplinkybėms verčiant nevykdavo ar būdavo šaukiami atskirų bendruomenių susirinkimų pagrindu, tačiau taip būdavo po karų, okupacijų, badmečių. Jos kvalifikuotas pasakojimas yra istorikės darbas, kuris neskirtas atsakyti į pagrindinį klausimą, kodėl registruota dviguba Unitas Lithuania bažnyčia? O teiginys, kad keturios bendruomenės - Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio, Kėdainių yra tradicinės, kadangi veikia 350 metų, suprantama, teisingas, tačiau hab. Dr. I. Lukšaitė nekelia sau neįgyvendinamos užduoties - paaiškinti, nuo kada ir kokiu pagrindu keturios parapijos yra ta pati Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia Unitas Lithuaniae? Juo labiau, kad pagal Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčią, t. y. pagal 1929 m. Sinodo kanonus, parapijos valdybą tvirtina Sinodas (Kanonas 5, paragrafas Nr. 10), taigi, parapija nėra sinodo darymo įrankis; o 1997 m. Sinodo Kanonų 6,7 punktai aiškiai pasako parapijos kompetencijos ribas, kurias nustato Sinodas, galintis atšaukti parapijos valdymo isntitucijas. Aštuntasis to paties kanono punktas apskritai sako kad „Bažnyčia atsiriboja nuo asmenų klaidinančių žmones, skelbiančių save alternatyvių ar kitoki „sinodų" organizatoriais. Sinodai šaukiami sutinkamai su Didžiąja Agenda ir Kanonais. Bet kokie atskirų parapijiečių ar bet kokio skaičiaus jų grupių renginiai Sinodais vadintis negali ir jų sprendimai yra niekiniai nuo pat jų priėmimo momento"

Vien šį punktą paskaitę Teisingumo ministerijos atstovai privalėjo pripažinti, kad įjuos registravimu kreipiasi būtent tokia grupė. Deja, matyt, kanonai neskaityti.

Šis precedentas, kai Bažnyčia imama net ne skaldyti, o dauginama klonavimo keliu, yra nepaprastai pavojingas ir gresia visoms tradicinėms religijoms. Jeigu pirmasis pasaulyje bažnyčios klonavimo precedentas įvyks Lietuvoje, tai suteiks mums juodą dėmę. O einant į Europą ir į civilizuotą pasaulį mes negalime rodyti teisinio ir moralinio cinizmo ir abuojumo, kuris suteiktų precedentą dubliuoti bažnyčias kaip avelę Dolly.

Dokumento originalą galite parsisiųsti paspaudę čia.

Gintaras Beresnevičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą