2013-04-04


Iš G. Beresnevičiaus paskutinio straipsnio SAKRALYBĖS TURINIO METAMORFOZĖS POSTMODERNIOJE EPOCHOJE. KOMPARATYVISTINIS POŽIŪRIS

 „Religingumas ir polinkis į sakralybę (ne visai tas pats) jokioje civilizacijoje neišnykta. Tik apsireiškimo vietos gali būti kitos...



tarkime katalikybė bent jau jaunimo mentalitete įsiterpusi tarp teisėtvarkos ir architektūros, o vidurinioji karta,... arba mėgina sunkiai ir kankinamai atsiversti, arba dirba fasadiniais katalikais, arba – dažniausiai - vis dėl to orientuojasi į „bendrą dvasingumą“, ir juos sėkmingai periminėja NEW AGE pagimdytos sektos, grupės, - bet kartais tas tikėjimas apsiriboja tikėjimu likimu, kortų būrimais ir pan. Skaičiau apie mūsų kultūros žvaigždę ar žvaigždutę populiariame dienraštyje, ir ten buvo pasakyta, kad ji, ta žvaigždutė, labai dvasinga, nes ji tiki reinkarnacija ir mineralais. Maždaug taip iš ties yra: šiuolaikinis „dvasingumas“, kuris pasiimamas iš tarytumei sakralios pasiūlos – tai astrologijos, burtų, magijos, okultizmo versijų ir variantų mišinys, - tačiau šis dvasingumas nepastebi, kad jis renkasi iš nereliginės pasiūlos... Tai nėra net kvazireligingumas ar pararaeligija. Tai arba magijos periferija (ir ačiū Dievui, kad periferija), arba paralelinė astronomija, arba sugadinta liaudies medicina, arba nesusitupėjęs šamanizmas – visas tas kokteilis, kuris suvokiamas kaip „dvasingumas“, yra gaminamas iš dvasingumo „nedarančių“ elementų – tai greičiau būdas psichologiškai apsvaigti, apkaušti, būdas pabėgti į nesavą pasaką, būdas išsiveržti iš kasdienybės, - bet tai būdas, kuris neveda į sakralybę... Šitoks „dvasingumas“ yra tiesiog savo stiliaus ieškojimas. Tai dizaino sritis“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą