Velykinės mintys

Romiečiams 1: 1-7

¹ Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,
² kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus Šventuosiuose Raštuose,
³ apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių,
⁴ šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
⁵ Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,
⁶ iš kurių ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti.

⁷ Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

Apie ką yra Evangelija?

„Apie ką iš tikrųjų yra Evangelija?“ Pagalvokime, kiek mums, šiandien švenčiantiems Velykas evangelikų bažnyčioje, yra svarbu žinoti atsakymą į šį klausimą. 

Ką gi apie tai manytų apaštalas Paulius – laiško Romiečiams, kurio pačią pradžią pasirinkome šiandieniniam Dievo žodžio apmąstymui, autorius? Apskritai, jei mes norime turėti labai glaustą ir aiškų Evangelijos išdėstymą, tai kaip tik tai ir atrandame laiške Romiečiams. Galime visai teisingai pagalvoti, kad šis laiškas – tai puiki priemonė parodyti Evangeliją tiems, kurie apie ją dar nieko nežino. Tačiau pastebėkime vieną dalyką: apaštalas Paulius šią Evangelijos santrauką adresuoja ne kam kitam, bet „visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems“ (Rom. 1:7), taigi – Romos krikščionių bendruomenei. Šis faktas turėtų priversti mus rimtai susimąstyti. Jei jau švenčiame Velykas atėję į bažnyčią, tikriausiai taip pat laikome save krikščionimis ar bent jau krikščioniškos kultūros dalimi. Bet ar tikrai žinome, apie ką yra krikščioniška Evangelija? Kaip matome, apaštalas Paulius visai nesidrovėtų mums to priminti. Juk norint dalintis „krikščioniškomis idėjomis“, reikia pirmiausia patiems gerai suprasti, apie ką yra tas tikėjimas, kuriam save priskiriame. Taigi jau pačioje laiško Romiečiams įžangoje skaitome, kad Dievo Evangelija yra ne apie kažką kitą, bet “apie Jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom. 1:3-4). Štai ir turime labai tiesų bei aiškų atsakymą: Dievo Evangelija yra apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Kaip šis atsakymas veikia mūsų tikėjimą ir kaip jis gali pakeisti mūsų širdį bei mąstymą?

Pagalvokime pirmiausia apie savo požiūrį į Šventuosius Raštus. Turbūt sutiksime, kad daugelį Biblijos eilučių skaityti tikrai nėra lengva, ypač kai atsiverčiame Senąjį Testamentą. Galvojame: o kas mums iš to? Yra gražių bei pamokančių dalykų, tačiau žymiai dažniau susiduriame su žiaurumų kupinomis istorijomis, šiuolaikiniam žmogui visiškai svetimomis tradicijomis, daugybe mūsų ausiai keistai skambančių semitiškų vardų iš, regis, nežinia kam mums reikalingų genealoginių linijų. Suprantame, kad ištikimai sekdami Senajame Testamente užrašytais nurodymais (pavyzdžiui, viešai paaukoję kokį nors gyvuliuką ar trinktelėję kokiam piktžodžiautojui akmeniu), netruktume atsidurti kalėjime arba tam tikros paskirties specializuotoje ligoninėje. Tada, kad bent kažką pasiimtume iš Biblijos, pradedame „atranką“: šitas dalykas man tinka, šitas ne, šito galima laikytis, o šito jau nebeišeis („laikai nebe tie!”). Taigi, padedami nuosavo proto ir vadinamosios laikmečio dvasios, praktiškai susikuriame sau naują Bibliją. Deja, ši naujoji „Biblija“ ir yra niekas daugiau, kaip tik mūsų proto ir laikmečio dvasios produktas, nelabai ką bepridedantis prie mūsų pačių moralinės sistemos, o greičiau jai tarnaujantis. Patys matome, kad Biblijai tokiu atveju paliekama tik simbolinė reikšmė, bet klausiame: o argi gali būti kitaip – negi turėtume grįžti į senovinių aukų laikus? Kai esame apimti tokių abejonių ir netikrumo, prisiminkime laiško Romiečiams įžangą. Čia skaitome, kad Dievo Evangelija buvo per Dievo pranašus iš anksto pažadėta Šventuosiuose Raštuose (Rom. 1:2), o pati Evangelija, kaip jau atkreipėme dėmesį, yra apie Dievo Sūnų – apie Viešpatį Jėzų Kristų (Rom. 1:3-4). Vadinasi, ir visi Šventieji Raštai yra ne apie kažką kitą, bet apie Kristų, apie Pateptąjį, apie Mesiją! Taigi aiškiai supraskime, kad Dievas mūsų prašo ne, pavyzdžiui, aukoti kruviną auką pagal Mozės įstatymą, bet priimti Jėzų Kristų kaip savo Viešpatį. Juk ir Mozė buvo tik Viešpaties pranašas: jo užrašyta žmonijos ir Izraelio tautos pradžios istorija bei perduotos tradicijos kalba mums apie tai, koks be galo gilus yra Dievo ir žmogaus konfliktas, kokia neperžengiama praraja juos skiria (nuodėmingas žmogus nė artintis negali prie šventojo Dievo be permaldavimo aukos!), tačiau taip pat iš Mozės raštų mes matome, jog žmonija jau laukia iš savo tarpo to Vienintelio, Dievo pažadėto Paveldėtojo (Pradžios 12:1-3, 15:1-4), kuriame bus palaimintos visos šiandien dar bedieviškos tautos (Pradžios 18:17-19). Ir visos iš pirmo žvilgsnio skirtingos bei įvairios Biblijos temos yra susijusios su šiuo Pažadėtuoju, visos iš tikrųjų veda viena kryptimi. Dievo Žodis mums kalba apie tai, kodėl reikalingas toks Dievo Žmogus, koks jis bus ir ką jis padarys, galiausiai – iš kur jo laukti. Taigi, kas bus Mesijas? Ar tai bus Abraomas? Ar Abraomo sūnus Izaokas (Pradžios 26:1-5)? Ar Izaoko sūnus Jokūbas, dar vadinamas Izraeliu (Pradžios 28:10-15, 35:9-12)? Ar Izraelio sūnus Judas (Pradžios 49:8-10)? Ar Judo palikuonis Boozas iš Betliejaus (Rūtos 4:9-12)? Ar Boozo proanūkis, Jesės sūnus Dovydas (1 Samuelio 16:1-13)? Ar Dovydo sūnus...? Senojo Testamento pranašai, net ir tada, kai karaliaus Dovydo palikuonys jau buvo praradę žemišką Dovydo karalystę, nesiliauja sakę: taip, tai bus vyras iš Dovydo giminės (pavyzdžiui, Ezechielio 37:22-25). O kuris? Ir Šventojo Rašto siužetas drauge su Dievo rankos vedama Izraelio tautos istorija rutuliojasi toliau – viskas viena kryptimi, viskas link pažadėtojo Mesijo.

Štai dabar vėl stabtelkime ir pagalvokime, ką gi iš tikrųjų mes šiandien švenčiame. Jei visi Dievo Šventieji Raštai kalba mums apie vieną Žmogų, tai suprantame, kad mums ypatingai svarbu teisingai atpažinti tą žmogų. O kaip? Ar maža pasaulio istorijoje regimai gerų, kilnių žmonių, ar maža didingų, įkvepiančių asmenybių, argi nėra tokių, kurie nesavanaudiškai atidavė savo gyvybę dėl aukštesnio tikslo? Galų gale, argi nebuvo tokių, kurie pasižymėjo paprasto žmogaus suvokimą viršijančiomis keistomis galiomis? Kaip žinoti, kad Jėzus iš Nazareto nėra tik vienas iš daugelio? Į tokias abejones apaštalas Paulius mums duoda labai paprastą atsakymą: pasižiūrėkite į prisikėlimą! Būtent per prisikėlimą iš numirusių Jėzus Kristus buvo pristatytas galingu Dievo Sūnumi (Romiečiams 1:4).  Jis buvo pristatytas tokiu būdu, kad mes, mirtingi žmonės, galėtume tiksliai jį atpažinti kaip pažadėtąjį Viešpatį iš Dovydo giminės. Juk mes, gyvendami šiame kūne, puikiai suprantame, jog nė vienas žmogus, koks geras ar galingas jis bebūtų, dar nepabėgo nuo to nuosprendžio, kurį Dievas kadaise ištarė Adomui: „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19). Ir neturėtume manyti, kad Biblijos veiksmas vyksta kažkokiame fantastiškame pasaulyje, kur prisikėlimas yra savaime suprantamas dalykas. Ne! Žmonės, kuriuos sutinkame Biblijos puslapiuose, buvo tokie pat žmonės kaip ir mes, iš tokio paties kūno ir kraujo, ir mirtis jiems buvo tokia pat šiurpiai neišvengiama realybė kaip ir mums. Pasižiūrėkime, pavyzdžiui, į pasakojimą apie prisikėlimą, užrašytą Morkaus evangelijoje (16:1-8). Ką daro moterys, kurios ateina patepti Jėzaus kūno, tačiau atranda tuščią kapą ir išgirsta iš angelo apie Jėzaus prisikėlimą? Gal tikimės, kad jos iš karto labai apsidžiaugs? Ne, jos reaguoja visiškai natūraliai, nes evangelijoje skaitome: „Jos skubiai išėjo ir nubėgo nuo kapo, nes drebėjo ir buvo apstulbusios. Persigandusios jos niekam nieko nesakė“ (Morkaus 16:8). Argi mūsų reakcija būtų kitokia? Argi mes, atėję aplankyti numirėlio ir atradę tuščią kapą bei, negana to, pamatę keistą jaunuolį, stovėtume ir džiaugtumėmės? Manau, ir mes, drebėdami bei apstulbę, visų pirma stengtumėmės atsidurti kuo toliau nuo tokios vietos. Tai paprasta paprastų žmonių reakcija, akis į akį susidūrus su protu nesuvokiama Dievo visagalybe. Ir tiems, kurie šiandien nori paneigti istorinį Jėzaus prisikėlimą, iš esmės belieka tik vienas argumentas: „tiesiog taip nebūna“. Žinoma, kad „taip nebūna“. Todėl Jėzaus prisikėlimas ir yra tarsi tas ryškus antspaudas, kurį Dievas, peržengęs „taip nebūna“ ribą, galinga ranka uždėjo tiek ant žmonijos istorijos, tiek ant Šventųjų Raštų, patvirtindamas: „Taip, šitas tikrai yra mano Sūnus!“

Taigi dar kartą apibendriname, jog Evangelija (ir visi Šventieji Raštai) yra apie Jėzų Kristų, kuris per prisikėlimą iš numirusių, per tą istorinį įvykį, kurį šiandien švenčiame, buvo mums pristatytas galingu Dievo Sūnumi. Argi tai neskatina mūsų naujomis akimis pažvelgti į savo tikėjimą? Argi tai neskatina mūsų su nauja viltimi priimti savo pašaukimą? Laiško Romiečiams įžangoje Paulius, kreipdamas mūsų žvilgsnį į Kristų, primena, jog ir mes, kaip krikščionys, esame šito Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, pašaukti (Romiečiams 1:6). O ką mes patys galvojame apie savo pašaukimą būti krikščionimis? Ar tokiais save laikome tik todėl, kad gimėme krikščioniškoje šeimoje arba aplinkoje? Ar tiesiog neprieštaraujame minčiai, jog krikščioniškas mąstymas yra pranašesnis už kitas religines-filosofines-dorovines sistemas? Bet dabar juk matome, jog krikščioniška Evangelija pirmiausia yra niekas kitas, bet liudijimas apie Kristų – apie prisikėlusį ir amžinai gyvą Dievo Sūnų. Tik šis liudijimas apsprendžia mūsų krikščionišką tapatybę, tik jame yra didžioji mūsų pašaukimo viltis, kuria dalijamės ir kuria esame kviečiami džiaugtis šiandieninėje Velykų šventėje: mūsų Viešpats gyvas, Jis tikrai prisikėlė!

 Diak. Jonas Žiauka

2013 m. Velykos, Kaunas