Prisikėlimo žinia: nuo Cezarėjos iki Jonavos

Balandžio 7 d., pirmą sekmadienį po Velykų, pamaldos su Šventa Vakariene įvyko Jonavos evangelikų reformatų parapijoje, svetinguose parapijos pirmininko Jono Yčo namuose. Pamaldas vedė diakonas Jonas Žiauka. Dievo žodžio apmąstymui buvo pasirinktas Apaštalų darbų knygos 10 skyrius. 

Čia skaitome apie apaštalo Petro apsilankymą Romos kariuomenės šimtininko Kornelijaus namuose Cezarėjos mieste (šis miestas prie Viduržemio jūros buvo visos tuometinės Judėjos provincijos administraciniu centru). Kokią žinią nuo Dievo Petras turi perduoti Kornelijui? Kokią žinią nuo Dievo mūsų bažnyčia šiandien turi perduoti savo mažosioms parapijoms? Pasižiūrėkime į Petro žodžius Kornelijaus namiškiams (Ap.d. 10:37-43):

³⁷ Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, po Jono skelbtojo krikšto, –
³⁸ kaip Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo.
³⁹ Mes esame liudytojai visko, ką Jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio.
⁴⁰ Tačiau trečią dieną Dievas Jį prikėlė ir leido Jam pasirodyti,
⁴¹ beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.
⁴² Jis mums įsakė skelbti žmonėms ir liudyti, kad Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas.
⁴³ Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą“.

Panašiai kaip ir Kornelijaus namiškiai, mes kažką žinome apie tokį Jėzų iš Nazareto, esame girdėję apie Jo darbus (Ap.d. 10:37-38). Tačiau abejodami klausiame: nejaugi tai gali būti tiesa? Ir štai Petras patvirtina, kad tikrai taip ir buvo. Jis sako apie save ir kitus pirmuosius Jėzaus mokinius: „Mes esame liudytojai – mes viską matėme savo pačių akimis. Dievas tikrai buvo su tuo Jėzumi, apie kurį esate girdėję“ (Ap.d 10:39-41). Petras čia liudija ir apie patį didžiausią Dievo parodytą ženklą – apie Jėzaus prisikėlimą („Mes su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių“). Kodėl Petras turėtų Kornelijui meluoti apie šiuos dalykus? Kodėl religingas pirmojo mūsų eros šimtmečio žydas turėtų taip be saiko meluoti apie Dievo darbus, rizikuodamas užsitraukti savo tautos neapykantą bei pagonių pajuoką, o galų gale – ir Dievo bausmę? Vadinasi, šitas žmogus, Petras, tikrai turėjo matyti tai, apie ką šneka... Vadinasi, ir mes galime būti tikri, jog neklystame ir neklaidiname, kai dalijamės Petro liudijimu su visais, pas kuriuos esame siųsti: „Jėzus iš Nazareto tikrai prisikėlė!” Bet kokiam gi ypatingam tikslui Dievas paskyrė Tą, kurį prikėlė iš numirusių? Petras mums sako, kad Jėzus yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas (Ap.d. 10:42). Taigi Jėzaus prisikėlimas mus perspėja: gyvi ar mirę, mes neišvengsime Dievo teismo, nes Dievas jau prikėlė iš numirusių ir išaukštino mūsų teisėją. Tačiau, kol dar neatėjo mūsų teismo diena, kol dar esame gyvi šioje žemėje, Dievas siūlo mums keistą, bet tikrą malonės sandorą: jei tikėsime, kad Jėzus yra mums paskirtasis teisėjas, tai to paties teisėjo, Jėzaus Kristaus, vardu gausime nuodėmių atleidimą (Ap.d. 10:43)! Ar mes galime patikėti šia didžiąja Dievo žinia? Kas gali įveikti išdidų žmogišką nusistatymą, jog visi Dievo darbai turi nuolankiai pasiduoti mūsų proto analizei? O kas gi įtvirtino Petro liudijimą Kornelijaus širdyje? Apaštalų darbuose toliau skaitome (10:44-46):

⁴⁴ Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
⁴⁵ Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.
⁴⁶ Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.

Taigi, liudydami prisikėlusį Jėzų, išlaikome viltį, kad Šventoji Dvasia ir mūsų bendruomenėms Jonavoje bei visur kitur dėl Jėzaus vardo šlovės dovanos tą pačią naują būtį Dievo artume, kurią kadaise per Petro liudijimą dovanojo šimtininkui Kornelijui bei jo namiškiams.

Diakonas Jonas Žiauka