2013-08-03



Nuo Apšvietos amžiaus Europoje ir Šiaurės Amerikoje (18 a.) protestantizme atsirado dvi priešingos tendencijos, kurios iki 20 a. išsiskyrė į dvi priešingas organizacines grupes. Iš vienos pusės, daugelis laikėsi istorinių protestantų tikėjimo ir etikos reikalavimų, suformuluotų 16 ir 17 a. protestantų išpažinimuose ir katekizmuose; šie žmonės ir jų bažnyčios gali būti vadinami konfesiniais, ortodoksniais ar konservatyviais. Iš kitos pusės, protestantų tradicijoje buvo daug žmonių ir bažnyčių, kurie į religiją daugiausia žiūrėjo kaip į asmeninės ar socialinės patirties dalyką, ne taip glaudžiai susijusį su tam tikrų tiesų apie Dievą patvirtinimu ar tam tikrų moralinių taisyklių laikymusi; šie žmonės ir jų bažnyčios gali būti vadinami kultūriniais protestantais ar liberalaus protestantizmo atstovais.
 Gresham Machen, žymus religijos istorikas iš Prinstono seminarijos, apibūdino šias dvi tendencijas kaip dvi skirtingas religijas, naudojančias panašią terminologiją. Vengiant perdėtų teiginių, reikia pastebėti, kad kai kuriose šeimose ar bažnytinėse organizacijose dažnai susidarydavo abiejų tendencijų mišinys, sąlygojęs atskirų konfesinių ar konservatyvių žmonių bei bažnytinių bendruomenių buvimą tose nacionalinėse bažnyčiose ar pasaulinėse bažnyčių organizacijose, kurias būtų tiksliau apibūdinti kaip kultūrinius ar liberalius protestantus. Vertinant dabartinę globalią situaciją, daugelis nacionalinių bažnyčių, atskirų bendruomenių, akademinių institucijų ir atskirų asmenų, kurie laiko save konfesiniais protestantais, priklauso Pasaulio reformatų bendrijai (World Reformed Fellowship, WRF), o tuo tarpu tokios organizacijos kaip Pasaulio reformuotų bažnyčių aljansas (World Alliance of Reformed Churches, WARC) ar Pasaulio reformuotų bažnyčių bendruomenė (World Communion of Reformed Churches, WCRC) dažnai atstovauja liberalųjį protestantizmą, nors kai kurie konfesiniai ar tradiciniai protestantai liko WARC, o vėliau – WCRC nariais. Specifiniai skirtumų pavyzdžiai yra tokie:
  • WRF bažnyčios į dvasininkus neordinuotų atvirai praktikuojančių homoseksualų, tuo tarpu kai kurios (bet ne visos) WARC/WCRC bažnyčios homoseksualius dvasininkus priimtų;
  • WRF bažnyčios nepritartų homoseksualų santuokoms, tuo tarpu kai kurios (bet ne visos) WARC/WCRC bažnyčios suteiktų gėjų poroms bažnytinę santuoką;
  • visos WRF bažnyčios moko istorinių krikščionybės teiginių apie Jėzaus prisikėlimą ir Jėzaus stebuklus, tuo tarpu kai kurios WARC/WCRC bažnyčios arba nelaiko šių tiesų svarbiomis, arba šių tradicinių krikščioniškų teiginių aiškiai nedėsto.
Tai yra dviejų labai skirtingų tendencijų išraiška tose bažnyčiose, kurios vadina save „Protestantų“ arba „Reformatų“ vardu, o tai kartais sąlygoja socialinę bei teisinę painiavą.

Kun. Prof. Thomas K. Johnson, Ph.D.

Pasaulio reformatų bendrijos (World Reformed Fellowship), atstovaujančios 60 bažnytinių denominacijų ir 129 organizacijas-nares, delegatas
Vasario 11 d., 2013

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą