Taigi, atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui, jeigu tikrai paragavote, koks Viešpats yra maloningas.” (1 Petro 1:22 - 2:3).
Pažvelkime šiandien į pirmą apaštalo Petro laišką, nuo 1 sk. 22 eil. iki 2 sk. 3 eil. Kokiu nuostabiu paliepimu ši ištrauka prasideda! „Nuskaidrinę sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus.“ (1 Petro 1:22). Vis dėlto, nors mes iš karto jaučiame čia esant kažko gražaus, netrukus ateina ir kitas jausmas, kuris priverčia mus klausti: o kokia gi praktinė nauda iš paklusnumo tiesai? Ką mes turėtume šiame gyvenime, šiame pasaulyje, jei iš tikrųjų pabandytume paklusti tiesai? Galime netgi teigti, kad faktai iš, kaip mėgstame sakyti, „realaus gyvenimo“ liudija, jog tie, kurie laikosi itin aukštų moralinių nuostatų ar pernelyg stipriai myli, dažnai lieka apgauti ir nuskriausti. Ir ne taip jau retai mes, kaip krikščionys, užimame poziciją, kuri mums atrodo labai patogi. Galbūt mėgstame sekmadieniais klausytis Dievo žodžio, galbūt giriame Dievą už jo mums duotus įsakymus, tačiau, vos tik kalba pasisuka apie kasdieninį gyvenimą, dažniausiai esame linkę Jo žodžio nepaisyti, tarsi vienintelis šio Žodžio tikslas būtų paguosti mus mūsų žemiškose bėdose, bet ne viešpatauti mūsų gyvenimams. Galime galvoti, jog esame visai teisūs taip darydami, kadangi dažnai nematome, kaip kitaip krikščionybė palengvintų mūsų gyvenimus. Mes kenčiame ir kovojame taip, kaip ir visas pasaulis, o jei bandome laikytis Dievo įsakymų ir Jėzaus Kristaus pamokymų, tai dažnai matome, kad mūsų vargai nuo to tik didėja. Vis dėlto šiame laiške apaštalas mums primena, kad pats brangiausias dalykas, kurį mes, kaip krikščionys, turime, kad ir kiek tektų kentėti šiame pasaulyje, yra Dievo meilė mums, apreikšta ir išpildyta Jėzuje Kristuje bei užtikrinta Jo paties žodžiu. Tai yra tas Žodis, apie kurį kalba mūsų šiandien skaitoma ištrauka. Skaitydami įžvelgiame čia tris svarbiausius dalykus:
Dievo žodis yra gyvas ir išliekantis per amžius;
Dievo žodis ragina mus keisti savo gyvenimus;
per Žodį mes ragaujame Dievo gerumą.
Taigi pirmiausia atkreipkime dėmesį į apaštalo teiginį, kad Dievo Žodis yra gyvas ir išliekantis per amžius. Taip, sekdami Dievo įsakymais, rizikuojame daug ką prarasti šiame pasaulyje, galbūt netgi didžiai vertinamų dalykų. Tai gali būti pinigai, reputacija, netgi draugystės ar šeimos ryšiai ir taip toliau. Jeigu nesate dėl to tikri, tiesiog pabandykite mūsų neva tolerantiškoje visuomenėje pernelyg garsiai pareikšti, kad tėra tik viena tiesa apie Dievą, ir ta tiesa užrašyta krikščionių Biblijoje. Kaip manote, kas nutiks jūsų reputacijai? Vis dėlto vieną dieną mes vis tiek prarasime visus šiuos dalykus, kadangi „kiekvienas kūnas – tarsi žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra.“ (1 Petro 1:24). Tai yra mūsų pražūstančios sėklos vaisius, ir šis vaisius yra neišvengiamas, kaip ir mes patys pakankamai gerai suprantame. Bet galbūt mes nieko daugiau ir negalime tikėtis? Galbūt šie pražūvantys dalykai ir yra viskas, ką mes turime? Apaštalas tai užtikrintai paneigia primindamas, kad yra kai kas, kas išlieka per amžius. Kai kas, ką Dievo tauta turėjo prieš du tūkstančius metų, ir ką mes tebeturime šiandien. Tai yra Dievo žodis, ir tai nėra kažkas, kas būtų atskirta nuo mūsų, bet tas pats Žodis, per kurį esame atgimdomi naujam gyvenimui iš nenykstančios sėklos (1 Petro 1:23). Turime tai Jėzuje Kristuje, kuris, tapęs vienu iš mūsų, prisikėlimu nugalėjo mirtį, kad ir mes turėtume dalį Jo pergalėje, o Jame – amžinąjį gyvenimą. Apaštalas sako: „bet Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra jums paskelbtas Evangelijos žodis.“ (1 Petro 1:25). O juk tas pats žodis apie Kristų paskelbtas taip pat ir mums.
Eidami toliau, jei esame gimę iš nenykstančios sėklos per amžinąjį Dievo žodį, pastebime, kad šis Žodis ragina mus keisti savo gyvenimus. Šiandien nagrinėjamoje ištraukoje galime perskaityti tokius įsakymus: „karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Petro 1:22b), „atmetę visokį blogį, visokią klastą ir veidmainystę, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite tyro žodžio pieno“ (1 Petro 2:1-2a). Kodėl gi taip? Ogi todėl, kad esame atgimdyti Dievo žodžiu, kuris giria šiuos dalykus. Tai nėra joks mūsų laisvės apribojimas; priešingai, tokiu būdu mes pilnavertiškai išnaudojame tą savo laisvę, kurią turime Kristuje. Paklusnumas Dievo žodžiui yra mūsų maistas, kad, anot apaštalo, galėtume augti išgelbėjimui (1 Petro 2:2). Įsivaizduokite, jog turite mažą avytę ir norite išauginti ją į avį. Kuo ją maitinsite? Galbūt pasiūlysite jai žalios mėsos? Žinoma, kad ne – parūpinsite jai to, kuo paprastai maitinasi jaunos avys. Jei esame savo Viešpačiui tarsi Jo nuosavos avys (te niekas neįsižeidžia dėl šio įvaizdžio, bet verčiau pažvelgia, kokia Dievo meilė ir rūpestis tokiu būdu perteikiami kad ir Jono evangelijos 21 sk. 15-17 eilutėse), tai Jis taip pat mums nesiūlo žalios mėsos, t.y. mūsų senojo gyvenimo būdo, bet ragina mus prie meilės ir paklusnumo. Tai daroma su tikslu, kad per šį dvasinį maistą mes būtume sustiprinti savo, kaip Dievo vaikų, pašaukime ir galėtume tęsti augimą. Jei esame atgimdyti Dievo žodžiu, tai jame turime sau ieškoti ir maisto. O jeigu tik skaitome Žodį, bet nepaklūstame, tai galime įsivaizduoti save valgykloje, kur matome mums patiektą puikiausią maistą, bet noriai jo atsisakome. Nejaugi mūsų prigimtis vis dar taip tebetrokšta žalios mėsos?
Kalbėdami apie Dievo žodį kaip savąjį maistą, atrandame ir tai, kad šis Žodis leidžia mums jau čia ir dabar ragauti Viešpaties gerumo (1 Petro 2:3). Savo gyvenimuose mes taip dažnai skundžiamės nejaučią, kad Dievas būtų mums malonus. Mes daug kenčiame ir ne taip jau retai pradedame galvoti, kad Dievas mus apleido, kad Jis į mus žiūri nepalankiai ar netgi priešiškai. Galbūt taip mąstome dėl to, kad erdvės ir laiko atžvilgiu jaučiamės be galo nutolę nuo savo Viešpaties – Kristaus. Tačiau tokia mūsų savijauta nėra išskirtinai ypatinga visos krikščionybės istorijos kontekste. Panašus nutolimo jausmas, matyt, nebuvo svetimas net ir tarp pirminių apaštalo Petro adresatų, kurie, taip pat kaip ir mes, turėjo eibę rūpesčių savo gyvenimuose. Taigi, kai Petras sako, jog tie, kurie myli Kristų niekada Jo nematę (1 Petro 1:8), yra paragavę Viešpaties gerumo, žinome, jog šie žodžiai kalba ir apie mus, šiandien nuoširdžiai tikinčius ir išpažįstančius Kristų. Nepaisant mūsų sėkmių ir nesėkmių dabartiniame gyvenime, galime tikrai jausti, ragauti Dievo gerumą. Ir šis gerumas pirmiausia randamas ne kur kitur, bet Dievo žodyje. Nepaprastai svarbu žinoti, jog tai nėra vien sena istorija, bet mūsų gyvojo Dievo balsas, kalbantis mums šiandien. Neturėtume stebėtis, kad Dievo žodis apibūdinamas kaip gyvas ir amžinai pasiliekantis (1 Petro 1:23) – juk kaip tik toks yra ir pats Dievas. Niekur kitur mes nebūsime taip pastiprinti Dievo gerumu kaip Evangelijoje: čia matome Dievo Sūnų, priėmusį mūsų kūną, paaukotą dėl mūsų nuodėmių, prikeltą dėl mūsų gyvenimo, viešpataujantį dėl mūsų išgelbėjimo. Taigi Dievo žodis, kaip puikiausias maistas, išlaiko mūsų gyvybę Kristuje, aprūpindamas mus nenykstančia Dievo meile. Taigi pagalvokime, kokie laimėjimai dabartiniame pasaulyje verti to, kad atsisakytume šio maisto, iš paties Dievo rankų siūlomo amžinajam gyvenimui. Te Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė niekados neleidžia mums atsisakyti.
Amen.
Lektorius Jonas Žiauka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą